Ar tikrai žinome, ką įsileidžiame į namus? Gyvenimas su augintiniu ne visada toks, kokio tikimės

Dešimt metų trunkančios pamokos 

Prieš įsigydama šiurkščiaplaukę foksterjerę Šarką, Edita Tumasonytė domėjosi šios veislės ypatumais. Ji norėjo aktyvaus šuns, su kuriuo galėtų keliauti ir leisti laiką gamtoje. Tačiau jau po kelių savaičių pastebėjo pirmuosius nerimą keliančius augintinės elgesio požymius. 

„Šarka pradėjo urgzti, kai valgydavo ar grauždavo kaulą. Iš pradžių toks mažo šuniuko elgesys atrodė net mielas. Sunerimau tik tada, kai ji ant manęs suurzgė, nors tenorėjau padėti jos vandens dubenėlį“, – prisimena E. Tumasonytė. 

Ilgainiui Šarka ėmė saugoti ne tik maistą, bet ir šeimininkės daiktus. Ji urgzdavo Editai tvarkantis virtuvėje, neleisdavo žmonėms įeiti į šeimininkės kambarį, kartais užstodavo praėjimą koridoriuje. Ieškodama pagalbos Edita kreipėsi į dresuotojus. Per individualius ir grupinius užsiėmimus Šarka mokėsi vykdyti komandas, o jos šeimininkė – geriau suprasti augintinės elgesį. 

Dresūra padėjo išspręsti dalį sunkumų, tačiau ir šiandien Editai tenka prisitaikyti prie Šarkos elgesio. Atvykusius svečius ji perspėja augintinės neliesti ir nekreipti į ją dėmesio, o išvykdama Šarką palieka tik šunų viešbutyje, kurio darbuotojai žino, kaip su ja elgtis. 

Tokiose situacijose svarbu pagalvoti ir apie galimas augintinio elgesio pasekmes. Draudimo bendrovės „If“ Baltijos šalių produktų ekspertė Joana Margytė atkreipia dėmesį, kad šuniui įkandus svečiui ar sugadinus jo daiktus, šeimininkui gali tekti atlyginti padarytą žalą. Anot jos, tokius nuostolius gali padėti padengti augintinio savininko civilinės atsakomybės draudimas. 

Vis dėlto Editai teko susidurti ir su kitokiais iššūkiais. Vienu sunkiausių laikotarpių dėl patiriamo streso Šarka nusikasė odą iki žaizdų. Siekdama padėti augintinei, šeimininkė turėjo keisti savo kasdienybę. 

„Rytais turėjau su ja išeiti ilgam pasivaikščioti, duoti raminamųjų vaistų, gydyti žaizdas. Šuo buvo pirmoje vietoje, tad viską dariau, kad jai padėčiau ir ji jaustųsi geriau“, – pasakoja E. Tumasonytė.

Lūkesčiai ne visada atitinka tikrovę 

Ne visi šeimininkai, susidūrę su augintinio elgesio sunkumais, būna pasiruošę keisti savo įpročius ar ieškoti pagalbos. Dresuotoja, prieglaudos „SOS gyvūnai“ savanorė Laura Abraškevičiūtė pastebi, kad žmonės neretai dar prieš įsigydami gyvūną įsivaizduoja, koks jis bus, tačiau ne visada įvertina, kiek laiko ir pastangų gali pareikalauti jo priežiūra. 

„Net jei prieglaudoje papasakojame apie gyvūno elgesio sunkumus, kai kurie žmonės įsitikinę, kad jų namuose viskas bus kitaip. Tikisi, kad šuo greitai pripras, išmoks tinkamai elgtis, o problemos išsispręs savaime“, – pasakoja L. Abraškevičiūtė. 

Parsivedus gyvūną namo gali paaiškėti, kad jis bijo nepažįstamų žmonių, loja likęs vienas ar graužia daiktus. Anot dresuotojos, kartais taip augintinis reaguoja į naują aplinką, todėl jam reikia daugiau laiko apsiprasti. Tačiau kai kurios elgesio problemos išlieka ir pripratus prie naujų namų. Tokiais atvejais gali prireikti dresuotojo pagalbos, o pokyčių tenka laukti ilgiau, nei šeimininkai tikėjosi. 

L. Abraškevičiūtės teigimu, noras suteikti namus prieglaudoje gyvenančiam gyvūnui kartais užgožia mintis apie galimus sunkumus. Pasitaiko atvejų, kai šeimininkai, susidūrę su netikėtu augintinio elgesiu, nusprendžia jį grąžinti į prieglaudą, nors kilusias problemas dar būtų galima spręsti.

Todėl savanorė pataria dar prieš priimant gyvūną į šeimą įvertinti ne tik norą juo rūpintis, bet ir savo galimybes. Aktyviam šuniui gali nepakakti trumpų pasivaikščiojimų ryte ir vakare, o jautresniam gyvūnui triukšmingos miesto gatvės ar dažni susitikimai su nepažįstamais žmonėmis gali kelti stresą

Už nepaklusnumo gali slypėti baimė 

Apgraužti baldai, nuolatinis lojimas ar urzgimas šeimininkams kartais atrodo kaip tyčinis nepaklusnumas. Tačiau L. Abraškevičiūtė pabrėžia, kad svarbu suprasti, kas skatina gyvūną taip elgtis. 

„Žmonės kartais mano, kad gyvūnas keršija, pavydi ar kažką daro specialiai. Tačiau toks elgesys dažnai susijęs su baime, stresu ar tuo, kad gyvūnui kažko trūksta. Užuot jį baudus, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi“, – aiškina dresuotoja. 

Augintinio elgesio problemos kartais gali kelti pavojų ir jo paties sveikatai. Grauždamas baldus ar žaislus šuo gali netyčia praryti jų dalis. Draudimo bendrovės „If“ atstovė J. Margytė atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais gali prireikti skubių tyrimų ar net operacijos, o gydymo išlaidos gali siekti kelis šimtus ar net tūkstančius eurų. 

Pasak L. Abraškevičiūtės, norint išvengti tokių situacijų, svarbu laiku atkreipti dėmesį į augintinio elgesį ir suprasti jo priežastis. Kai kurie šeimininkai šuniui negaili skanėstų ir dėmesio, tačiau mažiau laiko skiria jo auklėjimui. Vien išmokyti augintinį vykdyti komandas neužtenka. Svarbu atpažinti jo kūno kalbos signalus, suprasti, kas kelia baimę ar įtampą, ir žinoti, kaip tokiose situacijose elgtis. 

Editai dresūros užsiėmimai taip pat padėjo ne tik išmokyti Šarką komandų, bet ir geriau suprasti jos reakcijas. Nors ne visas baimes pavyko įveikti, ilgainiui šeimininkė išmoko atpažinti situacijas, kurios augintinei kelia stresą. 

„Su Šarka visada turiu galvoti keliais žingsniais į priekį. Jau žinau, į ką ji gali jautriai reaguoti, todėl stengiuosi iš anksto numatyti tokias situacijas ir, kiek įmanoma, išvengti to, kas jai kelia stresą“, – pasakoja E. Tumasonytė.

Netikėta liga gali kainuoti tūkstančius eurų 

Augintinio auginimas reikalauja ne tik laiko ir kantrybės, bet ir finansinio pasirengimo. Maisto, skiepų ir kasdienės priežiūros išlaidas galima numatyti iš anksto, tačiau gyvūno gydymas gali kainuoti gerokai daugiau, nei šeimininkai tikėjosi. 

L. Margytės teigimu, būsimi šeimininkai dažniausiai tiksliai apskaičiuoja kasdienes augintinio išlaidas, tačiau ne visada įvertina, kiek gali kainuoti jo gydymas.

„Kartais pakanka veterinaro konsultacijos ir vaistų – tuomet gydymas gali kainuoti iki 100 eurų. Tačiau prireikus sudėtingesnių tyrimų, operacijos ar reabilitacijos, išlaidos gali siekti kelis šimtus ar net tūkstančius eurų“, – aiškina J. Margytė. 

Ekspertė pataria dar prieš įsigyjant augintinį pagalvoti, ar netikėta 500 ar 1 000 eurų sąskaita už gydymą nesukeltų finansinių sunkumų. Tokiems atvejams verta turėti santaupų, o dalį nenumatytų veterinarinės pagalbos išlaidų gali padėti padengti augintinio draudimas. 

Vis dėlto J. Margytė primena, kad draudimas neapima visų veterinarinių paslaugų. Skiepai, profilaktinės procedūros ir įprasta gyvūno priežiūra paprastai nekompensuojami. Draudimas taip pat gali nepadengti gydymo išlaidų, susijusių su ligomis ar jų simptomais, atsiradusiais dar prieš draudimo pradžią. 

Ne visus sunkumus, su kuriais teks susidurti auginant augintinį, įmanoma numatyti iš anksto. Per dešimt metų tuo ne kartą įsitikino ir Edita Tumasonytė. Nors dėl Šarkos jai teko keisti savo įpročius ir ieškoti būdų, kaip padėti augintinei, šiandien ji nė kiek nesigaili savo sprendimo. 

„Šuns reikia labai norėti ir labai mylėti. Bet reikia suprasti, kad jis turi savo būdą ir charakterį, prie kurio taip pat teks prisitaikyti. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Šarkos ir džiaugiuosi, kad ji yra tokia, kokia yra“, – sako E. Tumasonytė.