Rudens audros jau horizonte: ar Lietuva plauks, ar skęs?

Įsivaizduokite, kad vieną rytą nubundate ir suprantate – rūsyje nebėra nei grindų, nei sienų. Jį pakeitė drumzlinas vandens telkinys, kuriame plūduriuoja baldai ir buitinė technika. Būtent taip nutiko šimtams šeimų Latvijoje praėjusią vasarą, kai Jelgavą užklupo audra, per vieną parą atnešusi trijų mėnesių kritulių kiekį. Žala siekė daugiau kaip 13 mln. eurų, o valstybė turėjo skubiai įsikišti, kad atkurtų kelius ir infrastruktūrą. 2025 m. Latgalos audros sukėlė dar didesnius potvynius, privertusius vyriausybę taikyti neeilines paramos priemones.

Jeigu panašus rudens audros scenarijus ištiktų Lietuvą, mūsų situacija būtų tokia pati. Pastarieji 30 metų buvo drėgniausi ir šilčiausi per visą matavimų istoriją – kritulių kiekis išaugo apie 6 proc., palyginti su 1961–1990 m. laikotarpiu. Kiekvienais metais registruojama naujų potvynių ir audrų padarinių, kurie paliečia ne tik namus, bet ir viešąją infrastruktūrą. Vis dėlto atrodo, kad daugelis savivaldybių vis dar labiau reaguoja į pasekmes, nei imasi prevencijos.

„If“ užsakymu Šiaurės šalyse atliktas tyrimas atskleidė, kad tik dešimtadalis Suomijos ir Norvegijos savivaldybių yra išanalizavusios, kaip klimato kaita paveiks jų teritorijas ateityje. Nors dauguma jau patyrė potvynių ar karščio bangų padarinius, tik nedaugelis turi konkrečius veiksmų planus ar biudžetinius resursus rizikoms valdyti. Abejotina, ar Lietuvos savivaldybės pasiruošusios geriau. Klausimas skamba skaudžiai: ar turime pakankamai žinių, lėšų ir politinės valios pasirengti kitai audrai?

Šiuo metu daugiau pinigų skiriame žalai likviduoti nei jos prevencijai. Tai brangus ir trumparegiškas kelias. Danijos patirtis rodo, kad kiekvienas prevencijai skirtas euras sutaupo 1,6–1,8 eurų būsimos žalos. Tas pats galioja ir Lietuvoje. Uždrausti rūsiai, sulaužyti stogai ar apgadinta infrastruktūra kainuoja visuomenei daug brangiau nei paprastos prevencinės priemonės.

Kaip galime pasiruošti?

Efektyviausia ir pigiausia – įvertinti potvynių rizikas dar planuojant teritorijas. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto projektų nereikėtų planuoti potvynių pavojingose vietovėse.

Pajūryje ir prie vandens telkinių jau dabar statomi namai tiesiogine to žodžio prasme „ant vandens ribos“. Žinome, kad kiekviena stipresnė audra pakelia vandens lygį. Pasirinkęs statyti namą tokioje vietoje, žmogus prisiima didesnę riziką – draudimo bendrovės potvynių žalos tokiuose regionuose gali visai nedengti arba draudimas kainuos gerokai brangiau. Namas su vaizdu į jūrą atrodo viliojantis, bet rizika, kad vanduo pateks į svetainę, tokia pat didelė.

Jau esamuose gyvenvietėse, esančiose rizikos zonose, būtina priimti sprendimus, kaip apsaugoti išvystytą infrastruktūrą ir gyvenamąją aplinką – pakelti inžinerinius tinklus, gerinti lietaus nuotekų sistemas, statyti apsauginius pylimus. Ne mažiau svarbu – protingesnis miestų planavimas: daugiau vandeniui laidžių dangų, lietaus sodų, tvenkinių, kurie sumažina apkrovą kanalizacijai.

Skaitmeniniai sprendimai ir perspėjimai

Taip pat reikalingi skaitmeniniai rizikos žemėlapiai ir išankstinio perspėjimo sistemos, kurios suteiktų gyventojams bei įmonėms laiko pasiruošti dar prieš pasirodant vandeniui. Tokia sistema įdiegta Jelgavoje po 2024 m. potvynio – realiu laiku veikianti prognozavimo ir įspėjimo platforma dabar leidžia miestiečiams pasirengti iš anksto.

Laikas veikti dabar

Jeigu norime, kad kita rudens audra neužkluptų mūsų nepasiruošusių, būtina žingsnis po žingsnio įgyvendinti ilgalaikę klimato kaitos prisitaikymo strategiją. Tai ekonomikos, sveikatos ir saugumo klausimas. Jei šiandien neinvestuosime, rytoj mokėsime daug brangiau. Kaip draudikai kasdien matome, kokią kainą visuomenei užkrauna vienas vienintelis tvanas ar audra. Turime žinių ir patirties, kaip sumažinti rizikas, tačiau vien to neužtenka. Reikalingas bendras sprendimas, kad Lietuva būtų pasirengusi ateities klimato iššūkiams – dar prieš kitai rudens audrai mus užklumpant.